Kaip ir kiekvienos ligos atveju, pradinis Parkinsono ligos gydymas yra vaistų terapija. Pacientus bandoma išgydyti vaistais.
Pirmoji vaistų grupė – tai vaistai, vadinami simptominio gydymo vaistais, tai yra, jie skirti ne dopamino trūkumui, o paciento nusiskundimams koreguoti.
Antroji vaistų grupė – vaistai, vadinami dopamininiais vaistais, kurie nėra pats dopaminas, bet turi į dopaminą panašų poveikį arba tam, kad organizmas efektyviau panaudotų likusį dopaminą.
Trečioji vaistų grupė yra pats dopaminas.
Dopamino terapija yra gydymas, kuris geriausiai koreguoja ligos simptomus. Tačiau patirtis rodo, kad po kelerių metų pacientams, kuriems taikoma dopamino terapija arba gydymas vaistais, (po 4-5 metų pacientams, vartojantiems vidutinę vaistų dozę), pradeda pasireikšti tam tikras šalutinis poveikis, šį kartą dėl gydymo vaistais.
Dopamino terapijos šalutinis poveikis
Vienas iš šių šalutinių poveikių yra nevalingi judesiai. Pacientui išgėrus vaistų, nusiskundimai dėl ligos pagerėja, tačiau po kurio laiko rankose, rankose, kūne ir galvoje ima atsirasti nevalingi judesiai, tarsi jis negalėtų stovėti vietoje ir šokti.Bėgant metams pacientai pradeda įstrigti tarp negalėjimo veikti be vaistų ar ligos simptomų ir šalutinio vaistų poveikio. Dėl šios priežasties gydant dopaminą į mūšio lauką stengiamasi atnešti kuo vėliau.
Tam ankstyvose stadijose pradedamas simptominis arba dopaminetinis gydymas ir stengiamasi, kad pacientai būtų gydomi kuo daugiau šiuo gydymu. Tais atvejais, kai šių gydymo būdų nepakanka, naudojami kiti vaistai.
Chirurginiai metodai, naudojami Parkinsono ligai gydyti
