Atėjus vasarai pradėjo matytis erkių atvejai. Krymo-Kongo hemoraginė karštligė, kuri yra tarp erkių sukeliamų ligų, taip pat buvo tarp ligų, kurios pastarosiomis dienomis buvo daugiausiai tyrimų objektas. Susirūpinę piliečiai, užsiimantys žemės ūkiu ir ūkininkavimu Gümüşhane Kelkit slėnyje, kuri yra provincija, kurioje Turkijoje dėl erkių įkandimų dažniausiai sergama Krymo ir Kongo hemoragine karštine. Taigi, kas yra Krymo-Kongo hemoraginė karštligė, kokie simptomai? Kokie yra Krymo-Kongo hemoraginės karštligės prevencijos būdai?
KAS YRA KRIMINALISTINĖ KONGO KRAUJAVIMO KARŠTINĖ?
Krymo-Kongo hemoraginė karštligė (CCHF) yra zoonozinė liga, kurią sukelia erkių nešiojamas Bunyaviridae šeimos Nairovirus grupės virusas, sukeliantis mirtį dėl tokių simptomų kaip karščiavimas, silpnumas, anoreksija, mialgija, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas. , viduriavimas ir kraujavimas sunkiais atvejais Tai infekcinė liga, turinti charakterį (perduodama nuo gyvūnų žmogui).
CCHF pirmą kartą buvo aprašytas Tadžikistane XII amžiuje. Liga buvo aprašyta kraujo buvimu šlapime, seilėse, tiesiojoje žarnoje ir pilvo ertmėje po to, kai prie žmonių prisitvirtino erkės, ir plačiai paplitusiu kraujavimu visame kūne. 1944–1945 m. ji buvo matoma tarp sovietų karių, daugiausiai padėjusių rinkti derlių Vakarų Krymo stepėse, Rusijos Krymo srityje. Liga buvo pavadinta Krymo hemoragine karštine. 1956 m. Kongo virusas buvo aptiktas nuo karščiuojančio paciento Zaire. 1969 m. Kongo virusas ir Krymo hemoraginės karštinės virusai buvo nustatyti kaip tas pats virusas ir liga buvo pervadinta į Krymo-Kongo hemoraginę karštligę.
Pirmą kartą liga mūsų šalyje sulaukė dėmesio 2002 m., o galutinė diagnozė buvo nustatyta 2003 m. CCHF atvejai mūsų šalyje pastebimi pavasario ir vasaros mėnesiais, pradedant nuo erkių, kurios yra pagrindiniai ligos sukėlėjai, suaktyvėjimas. Liga mūsų šalyje matoma darniai su užkrečiamųjų erkių rūšių gyvenamosiomis vietomis. Krymo-Kongo hemoraginės karštligės atvejai, kurie pirmą kartą patraukė dėmesį Tokato provincijoje ir jos apylinkėse, daugiausia yra sutelkti Centrinės Anatolijos šiaurėje, Centrinėje Juodosios jūros dalyje ir Rytų Anatolijos šiaurėje.
Sukėlėjas yra Krymo-Kongo hemoraginės karštligės virusas, viengrandis RNR virusas iš Bunyaviridae šeimos Nairovirus grupės. Liga mūsų šalyje užsikrečiama prisitvirtinus pagrindinį ligos sukėlėją pernešančiai erkei arba kontaktuojant su ja. Mūsų šalyje pagrindinė erkių rūšis, pernešanti ligą, yra Hyalomma marginatum. Be to, liga gali būti perduodama dėl neapsaugoto sąlyčio su gyvūnų ar sergančių žmonių krauju, audiniais, kūno interesais viremijos laikotarpiu.
Inkubacinis laikotarpis paprastai yra 1-3 dienos, daugiausia 9 dienos po erkės prisitvirtinimo. 5-6 dienos po kontakto su užkrėstu krauju, kūno skysčiais ir kitais audiniais; ne ilgiau kaip 13 dienų.
Palaikomojo gydymo galimybės yra ligos gydymo pagrindas. Šiuo metu nėra įrodytų vakcinų ar specifinių vaistų, skirtų ligų prevencijai. Mūsų šalyje tęsiami vakcinų nuo šios ligos kūrimo tyrimai.
Mūsų ministerija pagal programą atlieka Krymo-Kongo hemoraginės karštligės kontrolės tyrimus. Kadangi kovojant su liga pirmauja asmens apsaugos priemonių laikymasis, mūsų ministerija intensyviai stengiasi informuoti piliečius apie ligą ir prevencines priemones bei didinti visuomenės sąmoningumą.
CCHF mūsų šalyje pradedama pastebėti pavasarį ir progresuoja, o mirtingumas siekia maždaug 4–5%. Žvelgiant į susirgimų dažnumą per metus, galima paminėti didėjimo ir mažėjimo tendencijas, o didžiausias atvejis – 1318 atvejų 2009 m. Nors 2017 metais buvo nustatyti 343 CCHF atvejai, jis vis dar išlaiko savo svarbą mūsų šalyje.
Apsaugoti nuo Krymo-Kongo hemoraginės karštinės;
Einant į erkių rizikos zonas, tokias kaip laukai, vynuogynai, sodai, miškai ir iškylų vietos, reikia dėvėti kuo labiau kūną dengiančius drabužius, kad erkės nepatektų į kūną, kelnes kištis į kojines, pirmenybė turėtų būti teikiama šviesiems drabužiams, kad ant drabužių būtų patogiai matyti erkės.
Grįždamas iš erkių rizikos zonų, žmogus turi pasitikrinti, ar ant jo ir savo vaikų kūno (įskaitant už ausies, pažastų, kirkšnių ir už kelio) nėra erkių, o jei erkė prisisegusi – nuvalyti tinkama medžiaga, laikydami ją iš artimiausios kūno vietos, jei jos neliečia plikomis rankomis, negaištant laiko (pvz., audinys, plastikinis maišelis, pirštinės).
Tais atvejais, kai žmogus negali pats pašalinti erkės, jis turėtų kreiptis į artimiausią sveikatos įstaigą. Reikia pažymėti, kad kuo anksčiau erkė pašalinama, tuo mažesnė ligos perdavimo rizika.
Kadangi liga progresuoja, gyvūnams nepasireiškia jokių simptomų, gyvūnai, gyvenantys vietovėse, kuriose liga paplitusi, gali perduoti ligą, net jei atrodo sveiki. Dėl šios priežasties negalima liesti gyvūnų kraujo, kūno skysčių ar audinių plikomis rankomis.
Kadangi liga gali būti perduodama per užsikrėtusių žmonių kraują, kūno skysčius ir ekstraktus, su ligoniu kontaktuojantys asmenys turėtų imtis būtinų apsaugos priemonių (pirštines, prijuostę, kaukę ir kt.).
Asmenys, įkandę erkę, turėtų 10 dienų stebėti, ar nepasireiškia tokie simptomai kaip silpnumas, apetito praradimas, karščiavimas, mialgija, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas ar viduriavimas, ir nedelsiant kreiptis į artimiausią sveikatos įstaigą, jei atsiranda vienas ar keli iš šių simptomų.
Erkės, kurios yra ligą sukeliančio mikrobo nešiotojai, slėpėjai ir užkrėstojai – nariuotakojai gyvūnai, kurie neskraido, nešokinėja ir lipa per kūną eidami nuo žemės. Erkės, prilipusios prie kūno ar ant gyvūnų, niekada neturėtų būti žudomos arba pučiamos plikomis rankomis. Nereikėtų spausti cigarečių ant erkių, pilti tokių medžiagų kaip odekolonas ar žibalas, nes taip erkė susitrauks ir perduos savo kūno turinį žmogui, kuriam siurbė kraują.
