Geriausi mūsų poetai nepraėjo nepaminėję pavydo adatos, perveriančios kūną. Miltonas tai vadina „sužeisto meilužio pragaru“; Drydenas tai vadina „sielos geltonumu“, o Shakespeare'as – „žaliaakiais žvėrimi“. Prancūzų moralistas La Rochefoucauld priduria: „Pavydas klesti ten, kur kyla abejonių. Kai tik nuo abejonės pereiname prie tikrumo, tai arba virsta beprotybe, arba išnyksta.
Kad ir kaip pažvelgtumėte, pavydas yra tinkamas atsakas į laukiančią nelaimę. Bet kodėl reikia griebtis tokio skausmingo psichinio įrankio apsisaugoti? Pavydas taip pat nėra psichikos sutrikimas. Taigi, kas slypi už tokio baisaus jausmo, kuris prilimpa prie jūsų kaip antroji oda? Atidžiau pažvelgę pamatysime, kad pavydas atsiliepia daugeliui pagrindinių jausmų, kurių trokštama.
Nors pavydas kai kuriuos verčia ieškoti psichologinės pagalbos, sunku pasakyti, kad ši bauginanti liga lengvai išgydoma. Daugelis iš mūsų nepavydime, kai mylime. Tai vyksta automatiškai. pavydas. Nesiunčiant jokių įspėjamųjų signalų, žmogus pradeda abejoti savo verte ir patrauklumu. Žmogus praranda savo orientyrą ir aplink jį besisukantis pasaulis staiga užgęsta.
Jis pradeda komentuoti savo merginą: "Jis neatsiliepė į savo mobilųjį telefoną, nors žinojo, kad tai aš!" Kai pavydus žmogus yra pagautas šios stiprios emocijos, jis beveik tarsi atitrūksta nuo pasaulio, susitelkia į jį ir lengvai nepasiduoda. Pavydas jam dabar tapo jauduliu, kurio jis ieško ir bijo.
Pavydūs žmonės psichoanalitikams taip pat yra sunkūs pašnekovai. Analitikas, tikėdamasis savo kompaso pagalbos, turi leistis į kelionę, kupiną kelionių ir spąstų kartu su pacientu, vedančiu į jo išgyvenamą siaubą, ir galiausiai įtikinti pacientą, kad pavydas yra triukas, kurį jis imasi išvykęs. iš meilės.
Žmogus labiau mėgsta pavydą kaip priešnuodį nevilčiai, o ne priversti juos nieko nejausti. Per tą jūsų pavydo vyro verkšlenimą ir kibimą jis nėra nei nusikaltėlio meilužis, nei varžovas. Jam nė į galvą neateina, kad kažkur jo praeityje buvo akimirka, kuri sugadino jo pasitikėjimą ir viltį savimi ir savo artimaisiais.
Tai knyga apie tokius žmones kaip jūs ir aš, kurie tam tikru savo gyvenimo momentu pateko į pavydo glėbį, kuris žmonėms sukelia pragarą. Žmonės čia yra į karjerą orientuoti žmonės, gyvenantys įprastą gyvenimą ir norintys suvokti savo padėties rimtumą. Jų istorijos atskleidžia, kad šis jausmas negali būti meilės matas ar būtinas jos komponentas, atsižvelgiant į jų pavydą, kuris visada prasiveržia meilės romano viduryje.
Tai, kas sukelia pavydą, yra susiję su asmens tapatybe, jo savęs jausmu. Pavydo šaknys siekia vaikystę ar paauglystę, kai žmogus buvo atimtas meilių ir erotinių reakcijų, kurios leistų jaustis stipriam, nepriklausomam ir geidžiamam. Taigi pavydas taip pat gali būti vertinamas kaip uždelstas atsakas į laiką, kai žmogus jaučiasi bejėgis ir pažemintas.
Pavydus vyras savo meilės romane elgiasi kaip užkariautojas, stengdamasis sušvelninti bet kokį bandymą pabėgti ar slaptą sąmokslą, galintį nuversti jo valdžią. Šiuo atveju, žinoma, mylimojo žodis nėra garantija! Pavydus žmogus negali pasitikėti kitu. Jis abejoja, abejoja arba kuria neįprastus apgaulės scenarijus, stengdamasis demaskuoti kitą žmogų.
Ateina diena, kai tiesa pagaliau pasiveja jo iliuzijų teatrą ir klaidingą meilės apibrėžimą. Neįmanoma visko žinoti ar numatyti. Taip pat neginčytina, kad mylimasis jam negali būti visiškai skaidrus. Kiekvienam reikia savo privačios erdvės, savo slapto sodo. Tačiau pavyduoliams ši situacija netoleruotina. Jam reikia šimtaprocentinio dominavimo prieš pašnekovą.
Sudėtingiausias gydymo su pavyduoliu aspektas yra nesugebėjimas įsivaizduoti, koks būtų gyvenimas be pavydo jausmo. Kai šis žmogus pavydi, jo gebėjimas matyti pasaulį susilpnėja. Užrištomis akimis ji akloje kovoje bando pasirinkti tą, kurį myli. Priešingai, jis gali laisvai trokšti ir matyti tai, ką myli. Meilužis, laisvas nuo pavydo pančių, pavydinčiam žmogui atrodo magiškame nepasiekiamybėje.
Kad šis žvilgsnis yra vienpusis, šis žmogus jaučiasi atimtas rūpesčio, pagarbos ir meilės bei paliktas savo siaubingam likimui. Tai liko tik akių pora, skirta privatumui. Kartu jam nebetrūksta įgūdžių atskirti tikrą apgaulę nuo savo prasmės, kylančios iš jo kančios.
Dažniausiai jie nelabai supranta, kas vyksta. Vien beviltiškame tame deginančiame pavydo labirinte jis slenka į šoną su troškimu, tikėdamasis rasti išeitį. Jis negali nei visiškai mylėti, nei visiškai nekęsti. Svyruodama pirmyn ir atgal tarp jųdviejų, ji ir toliau priekabiauja prie savo mylimojo gyvenimo ir galiausiai neturi kito pasirinkimo, kaip tik pateisinti savo baugias prognozes ir išeiti.
Kitais atvejais pavydus žmogus įpratęs pavydėti iki galo, tarsi taikūs santykiai būtų mirties sinonimas. Kai jis jaučia, kad kažkas ne taip, ta negailestinga pavydo logika įtikina jį, kad jo jausmas yra visiškai teisingas.
Pavydas užpildo tuštumą. Jis netgi gali netikėtai ją įsimylėti, kai jo buvęs draugas su nauju žmogumi. Tiesą sakant, pavydą retai kada iš tikrųjų sukelia meilužio išdavystė. Pavydus žmogus pavydo scenoje dažniausiai būna vienas ir visai nenori leisti savo bendradarbiui prisijungti prie žaidimo. Viena vertus, ji žūtbūt trokšta būti išgelbėta, kita vertus, ji stumia ranką, kuri ištrauks ją iš vargo.
Nėra paruoštų receptų, kaip veiksmingai gydyti pavydą, nes šio jausmo šaknys yra tam tikrose situacijose asmeninėje istorijoje. Tačiau nors praeitis nėra panaši, galima daug ko pasimokyti iš nukentėjusių vyrų ir moterų istorijų. Pavydas iš pradžių nustebina, o paskui pribloškia. Siekdamas sušvelninti šią krizę viduje, jis nuolat lankosi nusikaltimo vietoje ir bando rasti „nusikaltimo“ paaiškinimą, o tuo pat metu kovoja su noru išlaisvinti arba išteisinti savo nusikaltimu „įtariamąjį“.
Tačiau atsakymo, kurio jis ieško, nėra čia ir dabar. Kelias į atsigavimą reikalauja drastiškai pakeisti požiūrį. Dažnai atsitiktinis įvykis, netikėtas sprogimas ar audringa reakcija į nereikalingą detalę nukreipia pavydą nuo tikslo, kuriam jis pirmiausia buvo skirtas, ir perkelia jį į kitą sritį. Jei tiriamajam pavyduliauja atidėtas pavydas, pavydinčio paciento gydymo seansų rezultatai taip pat vėluoja.
Tačiau analitikas turėtų nedvejodamas pasinaudoti tinkamu momentu ir atskleisti vidinę traumą. Per santykį tarp analitiko ir paciento pacientas eina vingiuotais ir vingiais keliais, kurie galiausiai grąžins pavydą į jo šaltinį. Pavydas slypi už daugelio to, kas daro mus žmonėmis. Todėl, kai pažvelgsime į savo gyvenimą per pavydo objektyvą, turėsime galimybę geriau suprasti savo gyvenimo lūžius.
Pavydas – kietas riešutėlis, reikalaujantis kantrybės, ryžto ir tvirto stovėjimo prieš akis. Analitiko gautos išvados nėra paimtos iš rašytinių psichologijos teorijų, o surinktos iš srities, kurioje jis dirba. Analitikas nėra paruoštas kompasas, kuris išves pacientą iš keblios padėties, paliesdamas pavydo skausmus. Tiesą sakant, jis yra darbuotojas, kuris rizikuoja pasinerti į pasaulį, kupiną smurto ir aistros, ir siekia sukurti tuščią erdvę, kurioje galėtų išgirsti nelaimingo atsitikimo garsą, kad palaužtų pavydo viešpatavimą.
Pavydas iš tikrųjų yra mėgstamiausi meilės spąstai. Todėl sunku to atsisakyti. Šios istorijos aiškiai parodo, kad tiek vyrai, tiek moterys prisiglaudžia pavydu, kai jiems trūksta priemonių susidoroti su meilės ar erotinio potraukio paslaptimis. Tačiau palikęs pavydą žmogų vainikuoja nauja gyvybė ir gebėjimas mylėti.
exp. Ps. Mehmetas Eminas KIZGINAS
doctorsite.com
